Chocolate

Nepakartojamas laikas, nepakartojamoje vietoje su nepakartojamais žmonėmis.

Iš tiesų labai sunku dabar būtų viską žmoniškai aprašyti, nes visko buvo tiek daug ir taip skirtingai bei nenuspėjamai, kad galima sprogti bandant viską išdėstyti. :DD Pirmiausia niekada nemanykit, kad fizikų stovykla — moksliukų stovykla. Kažkodėl tie moksliukai moka išsitaškyti taip, kaip kai kurie iš mūsų dar toli gražu nemoka. Atsimenu, kad prieš stovyklą velniškai bijojau uždavinių ir laborų, kurie ten vyksta. Bet ką žinau, pasirodė, kad tai naudingas daiktas, ne per ilgai truko, ateidavom, padarydavom ir vėl dingdavom. Kažkodėl net pagyrimo raštą už tai gavau.

Bet ne laborai svarbiausia. Tai oficialioji dalis. O kas dedasi naktimis ar per laisvą laiką yra labiau verta dėmesio. Blyn, velniškai sunku pradėti. Niekada nepamiršiu visų nesąmonių pradedant taškymusi balkone, kuriame atsiveria nuostabus vaizdas į šeštąjį namelį, vidury dienos ir baigiant nesveikais susimovimais kaip tupėjimu krūmuose 10 minučių naktį ar skrydžiu per žolę 5 metrus su suknele ir visais jos pasijoniais paskutinę naktį :DD Aišku, jeigu pradedant šnekėti apie susimovimus, negaliu nepaminėti… Taip! Tinklinio. Mano pagrindinė užduotis būdavo stovėti, kol kas nors vietoj manęs atmuš. Nežinau kokiu būdu, tačiau kas dėl tinklinio, fotone tikrai buvau trenkta į galvą. Ateini į tinklinio aikštelę ir įsijugia režimas neatmušinėti. Žodžiu, apgailėtinai siaubinga. Kaip Tautvilas sakė: “Tinklinyje tavo abi rankos kairios”. Ir blyn, jis visiškai teisus. High five, Tautvi!;DD Aišku, grįžau į Vilnių ir vėl viskas tvarkoj. Bent tiek.

Kažkurią dieną, dar pradžioje varėm į turistinį. Tik pradėjus eit, Gerda sako: ”kaip būtų gerai, kad būtų muzikos”. Pyst Tautvilas įsijungia savo kolonkę Ratais kvadratais vaikščiojom miške, kol priėjom ežerą. Kur sakiau TIKRAI nesimaudysiu. Taip, norėk toliau, Žiūkaite. Keli veikėjai mane ten įvilko, rodos, tris kartus su rūbais. Bent tiek, kad pirmąjį kartą vos atitysė, nes spardžiausi. Daug. Po to dar ilgai planavau visokius keršto planus chuliganus, kurių, aišku, neįvykdžiau. To šiaip ir reikėjo tikėtis.

Pirmą kartą gyvenime turėjau tokias nesveikas krikštynas. Ir, aišku, fotoniečių dėka. Buvau tąsoma surištomis rankomis su kažkokiais nepažįstamais žmonėmis. Žiauriausia buvo ėjimas žąsele kašio aikštelėje. Mano bendražygiai vos nepadvėsė. Ir tie, kurie iš jų buvo su batais, po to visą laiką kartojo: Ei, kur jie padės mano batus? Man reikia mano baaatų and so on. Ropojom po visokį purvą, buvom kankinami su dilgelėmis, n kartų peršlapom per naują, ir finale buvom įmurkdyti į didelę duobę, kad pajaustume “visišką kaifą” :DD Ir ką, galėčiau pasakyti, kad buvo cool. Turėsiu ką atsiminti visą gyvenimą ir pasakoti anūkams. Juk iki šiol tik rengdavau tokius daiktus, visus smagiai krikštydavau ir žvengdavau iš jų, o nuo tikrų krikštynų visada turėjau sugebėjimų išsisukti.

 Nepamiršiu tik vieno renginio. Kitus iš tieų jau pamiršau. Renginyje varėm kaip forsė, kaimietė ir emokid. Ha, aš kadangi labai lucky vaikas esu, man kliuvo emokid vaidmuo. Kiek atsimenu, renginio tema buvo kažkas panašaus į “pagauk kampą”. Atvarėm su savo “prisitatymu”, kuriame taškėmės pagal “love is gone”. Gosh, Sandra sugebėjo VIEŠAI NUSIKEIKTI :DD Kažkurioje užduotyje, kurioje reikėjo pritaikyt kokį daiktą, Sandra pagavusi kaifą rėžė: O bleee. Garsiai ir aiškiai ;DDD Šaip ar taip pavarėm. Su savo best’ėmis bet kokiu atveju būtume pavarę.

 Ir visi fotoniečiai, kurie dabar šį post’ą skaito, galvoja: come on. kada ji pradės apie Arną? Ha. O apie tai galiu pasakyti tik tiek, kad kažkokia neapsakomai keista jėgą jį traukė prie mano lovos. Dienoms bėgant tą fruktą pradėjau vis dažniau matyti ne tik savo kambary, bet ir čystai nulūžusį MANO lovoje. Atleisk pasauli, mano lova yra mano lova.

O jei jau rimčiau šnekant, velniškai noriu visiems padėkoti. Nevardinsiu, neišskirdinėsiu svarbesnių ir pan. Aišku tik truputėlį;DD Ačiū, Sandra, už sukurtą dainą, nepamirštama! Nors ir dabar visi bendraujam daug mažiau, giliai širdyje žinau, kad liksim draugais.

Šiaip ar taip, buvo superinės dienos. Tikrai prieš stovyklą nesitikėjau, kad bus taip nerealiai. Kad bus nesveikas išsitaškymas. Blem, mačiau ten tokių žmonių, kokių nebuvau mačius per visą gyvenimą. Čia visi kažkokie nesugadinti, žmoniški, draugiški ir nesavanaudžiai. Važiuojant namo iš kažkurio meet’o pagalvojau: “Kai kuriuos jų tikrai turėsiu visą gyvenimą”. Čia nesimato dviveidiškumo, tačiau visada matosi viena didelė mylinti šeima. Fotonietis visur ir visada? Aišku! Pasikartosiu — Nepakartojamas laikas, nepakartojamoje vietoje su nepakartojamais žmonėmis.

Ir mes visada norėsim čia sugrįžti.

Ei, man trūksta šilumos. Kažko mielo ir neapsakomai švelnaus, to kas pakelia nuotaiką iki aukšto levelio, kai jį pamatai, to, kas apkabintų, o ne priverstų apsižliumbti kaip isterikei, to, su kuo būtų galima nesveikai šėlti kokiam konce (prisimenant šūdiną rudenį, kai visi sėdi namie, depresuoja ir nebendrauja), to, kas mokėtų tokiai maisto maniakei padaryti ką nors valgomo, to, kas būtų žmogus, kuriuo galima pasitikėti, to, kuris suprastų. Ir gal bent kiek, na bent truputį, vos vos, nors kiek… mylėtų.

Kadangi patrakusiai trankausi po visą Lietuvą ir net truputį po pasaulį, nenuostabu, kad apie tai spėjau parašyti praėjus dviem mėnesiams po tų neapsakomos kaitros dienų vykusių Vingio parke Liepos pirmąją savaitę. Taip taip, būtent. Šneku apie Lietuvių Dainų Šventę.

Dalyvavau abiejose šventėse ir net nežinau kuri geresnė. Kiekviena turi savo pliusų ir minusų kaip reikiant. Šiaip daug ką norėčiau pakeisti jau nekalbant apie maximines kainapjūtės dekoracijas. Kaip sakėm, trūksta tik to maximos kainapjūtės himno “maximos išpardavimas”;DDD

Kasdieną gaudavom kotletukų, kurie atrodė kaip iš vargšų kačiukų mėsos, tačiau paragavus būdavo skanūs arba bent jau pakenčiami. O paskutiniosiomis dienomis mūsų skonio receptoriai buvo taip prisitaikę prie šio maisto, kad valgiau tai lyg kokį čiliako maistą. >.>

Repeticijos būdavo alinančios, saulė spigino tiesiai į akis ir nuo jos pasislėpti nebuvo kur. Vadovas mums liepdavo dėtis kepuraites, o jei kas būdavo be jos, ateidavo ir pradėdavo pasiutusiai garsiai rėkti: “Kuuur tavo kepuraitė?! Tavo galva kaip lygintuvas! Ghrr. Ghrr.”. Taip smarkiai sugėdintas vargšas vaikas privalėjo bet ką rištis ant galvos, kad tik koks pusšimtis žmonių nustotų į jį žiūrėti kaip į kokį sick. ;DD

Atėjus dainų šventės dienoms būdavo laimės protrūkiai. Jeigu pamiršti visokias nesąmones, kai geltonųjų seilinukų choras mane vesdavo iš kantrybės dėl savo flegmiškumo ir nesusigyvenimo. Pirma — ten beveik vien mergaitės. Mažos mergaitės, kurioms tik ir jaučiasi, kaip fėjos galvoje skraido. Antra — visi beveik nebendrauja. Trečia — maistui skiriama per daug dėmesio. Kai mes turim eiti į savo vietas, mes dalinamės maisto talonėlius. Ten net bausmės su maisto talonėliais vykdomos. Come on.

Šiaip ar taip, Dainų šventė visada liks Dainų švente. Dienomis, kurios kartais trunka trumpai, kartais ir velniškai ilgai, tačiau jas atsimeni visą gyvenimą. Retkarčiais kokia netikėtai nuskambėjusi repertuaro dainelė visada vėl primena apie tą gėrį, kuris buvo kažkada vasarą. O pamačius žmogų su lietpalčiu gatvėje visada prisimeni tas dienas, kai jis buvo naudingiausias tavo turimas daiktas. Bent jau žinau, kad turėsiu ką pasakoti savo anūkams. Ir kad turiu tai, apie ką prisiminus visada nesulaikysiu šypsenos.

Čia buvo tikrų tikriausia tebūnie naktis. Ne dėl renginių, koncertų ir panašiai, o dėl to, kad visą naktį miestas buvo gyvas. Savimi iš viso stebėjausi, nes sugebėjau grįžti namo tik 6:30 :DD

Patys renginiai daugelį nuvylė. Visi mano sutikti žmonės tądien sakė, kad renginiai beveik nieko verti. Ir aš visiškai pritariau jų nuomonei. Nors programėlėje visko apstu, kokrečiau patyrinėjus nelabai yra kur eiti, atėjus tave pasitinka milžiniška eilė ar frazė: mes dar nepasiruošę, kai renginys jau turi vykti valandą. Konkrečiai kas kur buvo blogai nevardinsiu.  Bent jau tiek, kad Tebūnie naktis daugeliui tiesiog tapo dingstimi išmauti į miestą ir ten ilgai bastytis.

Kadangi troleibusai nustoja važiuoti tikrai anksti, apie pusę vienuoliktos, buvau priversta būti mieste iki pirmojo rytinio troleibuso. Net sugebėjau sau bendrakeleivį susirasti. Dviese sušalę ir į pabaigą jau pavargę vis skaičiuodavom: liko dvi valandos. Doh. Liko viena valanda and so on.

Vienas dalykas buvo tikrai super: mes žaidėm futbolą ketvirtą ryto katedros aištėje per lietų. Argi gali būti geriau? Su kažkokiu Ukrainiečiu dar. :D jei būčiau buvus pakankamai gyva, būčiau tikrai geriau pasižaidus. Bet tai blyn. Tada jau jaučiausi kaip aiškiai sulaužyta ir sušalusi. >.>

Kai galiausiai atėjo tas ilgai lauktas metas važiuoti namo, pripažinsiu— pasidarė liūdna. Su bendrakeleiviu važiuodama namo vos nenulūžau. Grįžau namo ir smigau kaip reikia. Ir tikrai visai nesigailiu, nes Tebūnie naktis gėris.  Tačiau, dėl visa ko, tikiuosi kitais metais bus dar geriau;D

Po visų nesąmonių, kurias supratau per savo gimtadienį, dar sugalvojau nulėkti į vieną turistinį prie ežero. Kur vėl, again, eilinį kartą nusivyliau žmonėmis. Netgi tie, kurie ten buvo, nėra dėl to pernelyg kalti. Tik šiaip jų dėka man tapo visko per akis.

Aš neturiu supratimo, kaip galima nepasveikinti žmogaus su gimtadieniu net paprasčiausiu sms’u, kai jis tau rengė gimtadienį? Netgi daugiau nei vieną gimtadienį?? Jausmas toks, lyg būčiau išsiurbta. Nes niekas niekada nesiruošia atsilyginti kuo nors geru tau atgal. Blyn, mane ir pačią užknisa organizuoti visą tą mėšlą, rašyti visiems ir derinti iki tol, kol fucking telefas pradeda streikuoti. Tik dabar supratau, kodėl tiek daug visi visko daro už pinigus. Darius kažką ir gavus už tai stebuklingųjų money bent jau nejauti to mažo padarėlio smegenyse, kuris sako: Ei, jie ant tavęs dėjo.

Negana to, pastaruoju metu pradėjau suvokti, kokie visi aplinkui dviveidžiai. Ir pamąsčius geriau, jei persigandusi vidury nakties griebčiau telefoną, iš tos didelės masės draugų atsirastų tik vienas ar du, kam galėčiau paskambinti. Mažas padarėlis galvoje tik ir sako: Tu jais negali pasitikėti. Todėl, kad vieną dieną tu turi draugą, kitą dieną jis tau sumąsto iš lempos neatrašinėti. Ar tave iškeičia į kokią tuščiagalvę, kuri šneka pievas. Arba pradeda su tavim elgtis kaip su šiukle. Galiausiai tau skelia kokią frazę, kuri priverčia pulti į žliumbimo isteriją, trunkančią pusvalandį. Aš žinau, kad Tu dabar galvoji, kad šita, kuri čia rašinėja, pernelyg depressive. Gal. Bet kartais reikia. Po to ir laimė laimingesnė atrodo.

Galiausiai nubudusi ryte suvokiau, kad liko velniškai mažai laiko. Visai ne kas, kai žinai, kad šiandien eini į gimtadienį, apie kurį sužinojai tik vakar ir po 2,5 valandos turi būti kažkur. Dovanos neturėjau. Taigi, pradėjau kažką galvoti ir sumąsčiau padaryti pakabuką. Vos ne vos spėjau. Visokių fenų pagalba ;DD Ir štai, rezultatas:

Pirmoji pusė:

Antroji pusė:

Ha. Kaip pirmasis ir nenusisekęs gal net ir visai gerai atrodo.

Nors jie ir baigėsi, nepasakyčiau, kad pagerėjo. ;x

Kalboje susimoviau. Šnekėjau poteme: Mokslo pasiekimai ir mūsų kasdienybė (tikiuosi tiksliai tokia :P) Vėl koją pakišo iš niekur atsiradusi netikėta baimė. Sužinojau, kad iš matkės gavau devynis. Ir esu tam neutrali. Tas pats. Visiškai.

Be to, prašau, žmonės, nevalgykite čili picoje ko nors su grybais. Aš gi po savo siaubingos kalbos sugalvojau dar nulėkti į čiliaką “atšvęsti”:D Nors švęsti nelabai buvo ko. Aišku, pasiėmiau kažkokią picą su daaaug grybų. O taip. O po to beveik visą parą tęsėsi vėmimo maratonas, kitą dieną jaučiausi kaip lėlė iš pigaus plastiko ant kurios riebiai užrašyta: “made in china”. Tokia pilna oro ir nevaldanti žmoniškai savo galūnių. ;x

Ir žinot ką suvokiau? Yra blogai, kai esi pakankamai patenkintas ir laimingas. Nes nori, kad būtų geriau. Nes tau neužtenka to, ką turi. Draugų, pažįstamų, tėvų, daiktų, kambario ploto and so and so and so. Anksčiau turėdama mažiau sugebėdavau būti laimingesnė. O dabar jaučiuosi tokia tuščia ir nesugebanti džiaugtis tuo, ką turiu, kad siaubas.

Gosh. Jau rytoj sužinosiu savo susimovimo šnekėjime padarinius. Sėkmės, Žiūū. Tau jos prireiks.

Velniškai seniai rašiau. Begėdiškai sugebėjau apleisti blogą. Siaubas.

Šiaip ar taip, reikia džiaugtis. Egzaminai beveik baigėsi. Liko tik (o gal net) kalbėjimas. Ir ką, nebuvo čia nieko baisaus, nieko žudančio, nieko siaubingo ar galinčio tau sugriauti gyvenimą.:DD (jei kas nesuprato, šneku apie dešimtokų siaubą pupp’ą).Tikrai pupp’as nėra kažkas tokio kas gali tau ką nors sugadinti. Vien dėl to nepavydžiu dvyliktokams, nes jiems gali. Na o baimės prieš pirmąjį Lietuvių egzą buvo. Iš tiesų bijojau tik to žodžio egzaaaaminas. To žodžio, kuris pasmaugs, prikals prie sienos ar šiaip padarys tave kaip reikia.

Tai tiek. Detaliau apie visus egzaminus šnekėti jau tikrai nesinori. >.< Negana to, baisiausioji dalis dar tik laukia ;x

Taigi. Sunkiai, sunkiai ir dar kartą sunkiai galiausiai gavau internetą. Ir pirmasis darbas, kurį noriu padaryti - įdėti savo novelę. Terminai spaudė, įvairūs rėmai, į kuriuos reikia įtilpti irgi padarė savo, todėl matau, kad nusisvaigimo čia netrūksta;D Taigi. Palieku jūsų teismui.

Grytė dar kartą sušuko: „Mama! Ar girdi, mama?:” ir vėl stebėjo, kaip mama sėdi po senuoju ąžuolu ant kėdės, vildamasi, kad šį kart mama bent jau atsisuks jos pusėn. Tačiau mama nejudėjo. Jau visą savaitę ji sėdėjo mediniame krėsle kieme, jos kūnas buvo susintingęs, o akys žiūrėdavo į niekur. Grytę net šiurpulys nupurtė supratus,  kad daugiau niekada nepamatys gyvybės mamos akyse.

Grytė pradėjo eiti senojo ąžuolo link ir prisiminė, kaip smarkiai per tą nelemtą savaitę pasiketė jos šeima. Jos šeima buvo laiminga. Tėtis, mama ir jos jaunesnioji sesutė Sara Grytei buvo brangiausi pasaulyje. Grytės šeimą aplinkiniai įsivaizdavo esant neapsakomai pavyzdingą ir dorą. Tačiau tai tebuvo tik išorė. Tikrasis šeimos židinys buvo šaltas, o tėvų barniai vakarais jau buvo tapę kasdienybe. Nepaisant to, tėvai tikrai mylėjo vienas kitą. Kas rytą tėtis važiuodavo dviračiu į darbą. Žvaliai apkabindavo savo dukreles, o mamos pusėn vangiai pamodavo(turbūt dar jausdavo vakarykščių barnių sukeltą tuštumą sieloje). Mergaitės kas rytą tėčio atsisveikinimo laukdavo kaip šventės, palydėdavo akimis jį jam nuvažiuojant, ir vėliau visą dieną laukdavo tėčio grįžtant. Tėčiui išvažiavus mergaitės skuosdavo prie tvoros ir godžiais žvilgsniais žiūrėdavo į kaimynų vaikų supynes, kai tuo tarpu mama vėl tvarkydavo namus. Mama dievino švarą. Visą dieną šveisdavo visus namus ir vis tiek nebuvo patenkinta rezultatu. Mergaitėms tai ir buvo skaudžiausia - švara ji rūpinosi labiau nei savo vaikais. Vieną vakarą pamatę tėtį artėjant link namų Grytė su sese išbėgo laukan ir kaip visada laimingos šypsojosi. Tėčiui tik spėjus apkabinti mergaites, Grytė sušuko:”Aš noriu sūpynių. Norių didelių sūpynių mūsų kieme, kurios padėtų man patikėti, kad galiu skraidyti!” Tėtis nustebo dėl tokio dukters netikėto atvirumo ir įtaigumo, tačiau mylimai dukrelei nieko negailėjo ir prižadėjo sūpynes sukalti ir pakabinti sekančią dieną. Ten, ant visų mylimiausio senojo ąžuolo šakų.

Kitą dieną tėtis kaip visada išvažiavo į darbą. Tačiau vakarėjant tėtis vis nesirodė. Grėtė su Sara laukė kieme tol, kol pradėjo temti. Sara nuo gilios vaikystės labiau už viską bijojo tamsos. Supratusi, kad temsta, spruko namo, o Grytė kaip ir toliau žiūrėjo tolyn į horizontą, melsdama, kad tėtis pasirodytų. Visą vakarą Sara atsistojusi ant palangės pro šviečiančio lango plyšį neramiai klausinėjo Grytės:

- Ar dar nematai?

- Ne. Nieko.- su išgąsčio gaidele balse atsakydavo Grėtė.

- Na, o dabar? Matai?

- Nematau. Nieko nėra.

Taip truko visą vakarą. Dar ir dabar Grėtė su Sara atsimena mamą, sulaukusią skambučio ir išbėgusią pro duris į neaprėpiamą tamsą, jai spėjus pagriebti tik vasarinį paltą. Tėtis tą vakarą namo nebegrįžo. Nebegrįžo daugiau nė vieną vakarą. Mergaitės niekada nepamirš mamos grįžimo namo ir ilgo jos kūkčiojimo sklidusio iš svetainės. Jau visą savaitę mergaitės klausia mamos kur tėtis, tačiau ji tik dar labiau nutyla, jog net nesigirdi jos sunkaus kvėpavimo.

Grytė dar kartą tądien priėjo prie mamos. Priėjusi tarė:

• - Mama, ar tu girdi mane? Mama, noriu, kad atsakytumei man.

Grytė nebelaukė atsakymo į jau seniai užduotą klausimą. Nesitikėjo sulaukti. Juk per visą gyvenimą iš mamos buvo girdėjus vos keletą  nereikšmingų frazių pasakytų jai, kurių net atsiminti nesugebėjo. Tačiau šį kartą viskas buvo kitaip. Mama tarė žodžius, kuriuos Grytė atsimins visą gyvenimą:

- Tavo tėtis man nuolat kartodavo, kad jeigu jis negalėtų pasirūpinti jumis, tai privalėsiu daryti aš. Ir kai tas laikas atėjo, aš supratau, kad nesugebėsiu to išpildyti, nes paprasčiausiai nepažįstu savo vaikų, nežinau kas jie tokie, paprasčiausiai nežinau ko vaikams reikia. Ir aš suprantu kodėl taip yra -  per visą gyvenimą nepadariau nieko doro, mano gyvenimas buvo tik blaškymasis tai į vieną pusę, tai į kitą pusę, norėjau viską padaryti išbandyti ir padaryti tobulai. Gyvenimas buvo lyg apgaulingas skrydis kažkur tolyn į dangų, sėdint begėdiškose supynėse, kurios padeda patikėti, kad skrendi aukštyn aukštyn į dangų, o po sekundės tave staigiai nuleidžia žemyn nė nespėjus pajusti tikrosios skrydžio laimės.

Pradedu tikėti, kad taip. Po visų pykčių, barnių ir šiaip šeimos.

O juk iš tiesų žmogus beveik niekada nebūna laimingas. Nes jis yra ant tiek kvailas, jog visada nori daugiau nei tuo metu turi. Nevertina to ką gauna. O jei ir vertina, tai labai trumpai. Po to eina apsipratimo būsena ir vėliausiai supratimas, kad tai yra normalu.

Todėl tiesa ta, kad mes visada rasime dėl ko galime būti nelaimingi. Visada.